E–dienynas

Tėvų linija

 tevu linija

Mokyklinės uniformos

 

Mokyklinių uniformų užsakymas

Elekroninė parduotuvė

Jūs esate čia:

Mokytojas Mykolas Antanaitis

AntanaitisMykolas Antanaitis gimė 1883 m. rugsėjo 9 d. Panevėžio apskr., Krekenavos vls., Orelių kaime, buvusio baudžiaunininko šeimoje. Iš devynių vaikų jis buvo jauniausias.

Kaip ir visiems ūkininkų vaikams, mažam Mykoliukui teko ganyti, vėliau ir kitus ūkio darbus dirbti. Tėvai buvo darbštūs ir sumanūs žmonės, todėl ir vaikus iš pat mažens mokė darbštumo. Vaikams mokyti samdė daraktorių, o vėliau Mykoliuką leido į Krekenavos pagrindinę mokyklą. Pas tėvus dažnai nakvodavo knygnešys, vadinamas Dzinorium, be to, draudžiamos spaudos gaudavo iš Ramygalos apylinkėje žinomo knygnešio Laduko ir Garšvių Ūdros.

Tėvams mirus, broliai Adomas ir Liudvikas 1900 m. sumanė Mykolą leisti mokytis vargonininku pas Birmontą. Čia jis taip pat rasdavo lietuviškos spaudos, nes Birmontą lankydavo ir lietuviškos spaudos atnešdavo rusų valdžios persekiojamas kunigas Stakelė. 1902 m. M. Antanaitis mokėsi pas Krekenavos bažnyčios vargonininką Žuką. 1905 m. gavo vargonininko vietą Baisogaloje. Panaikinus lietuviškos spaudos draudimą, M. Antanaitis su vikaru Mikšiu savo bute įsteigė biblioteką.

Tačiau lietuviai nesitenkino tik spaudos atgavimu, kilo bruzdėjimas vytis iš Lietuvos rusų mokytojus, valsčių savivaldybių raštininkus. M. Antanaičio, mediko J. Žilinsko, pradžios mokyklos vedėjo J. Naujalio ir kitų dėka buvo pašalintas Skėmių valsčiaus raštininkas Zelinskis bei jo padėjėjas, o į jų vietą pakviestas Puidokas iš Žibartonių. Taip pat aktyvistai vijo ir Gudžiūnų „rusiškąją valdžią“.

Bruzdėjimas malšinti į Baisogalą, Gudžiūnus atvyko baudžiamasis būrys. Šiaulių „ispravninkas“ suėmė M. Antanaitį ir uždarė į Šiaulių kalėjimą. Išlaikė jį ten keletą savaičių, išleido tik sumokėjus piniginę baudą.

„Saulės“ draugija suorganizavo pedagoginius kursus. Klebono Bitės patariamas, M. Antanaitis 1908 m. rudenį įstojo į tuos kursus. 1909 m. pavasarį jis gavo vargonininko vietą Kauno kunigų seminarijoje. Mokslas „Saulės“ kursuose ir darbas kunigų seminarijoje suartino jį su Kauno lietuviškąją inteligentija, čia subrendo jo ideologija, susiformavo charakteris.

1911 m. M. Antanaitis baigė „Saulės“ kursus ir Petrapilio Mokslo apygardos Egzaminų komisijoje išlaikė valstybinius egzaminus pradžios mokyklos mokytojo vardui ir teisėms įgyti, be to, jam buvo suteikta teisė visose mokyklose mokytis muzikos ir dainavimo. „Saulės“ kursų direktorius buvo žymus pedagogas ir visuomenės veikėjas Juozas Vokietaitis. Jis pastebėjo M. Antanaičio pedagoginius gabumus, jo lietuvišką patriotinį nusistaymą, darbštumą ir sumanumą, todėl M. Antanaitį pakvietė vadovauti „Saulės“ kursų pavyzdinei pradžios mokyklai, kurioje būsimieji mokytojai atlikdavo praktiką. Čia jis dirbo iki 1914 m., o vokiečiams artinantis prie Kauno pasitraukė į Panevėžio apskrities rusų valdžios išlaikomą Paįstrio mokyklą. Be to, dar buvo Paįstrio bažnyčios vargonininku, ten subūrė lietuvišką chorą. Tačiau frontui pajudėjus į rytus, M. Antanaitis pasitraukė į Rusiją, apsigyveno Maskvoje. Kad nepakliūtų į rusų kariuomenę, įstojo mokytis į viduriniojo mokslo kursus ir Sanevskio universiteto pedagoginius kursus. Maskvoje susipažino su prof., J. Balčikoniu, poetu P. Vaičiūnu.

1916 m. rudenį M. Antanaitis persikėlė į Petrapilį ir pradėjo dirbti Kalpino lietuvių tremtinių pradžios mokyklos vedėju. Vėliau persikėlė į Taliną, kur taip pat vadovavo tremtinių pradžios mokyklai ir tik 1918 m. vasarą M. Antanaitis grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Oreliuose.

Atėjo Maironio pranašauta gadynė: „Silpnas – kelias, tvirtas griūva“. Iš pelenų ir griūvėsių kilo Nepriklausoma Lietuva. M. Antanaitis visomis jėgomis kibo į darbą. Jis ragino jaunimą stoti savanoriais į besikuriančią Lietuvos kariuomenę, rinko aukas pinigais ir daiktais Krekenavos ir Ramygalos valsčiuose.

Pažangesnių ramygaliečių ūkininkų – Krotkaus, Rasiulio ir kitų kviečiamas, M. Antanaitis sutiko padėti jiems įsteigti Ramygaloje progimnazija. Ramygaliečių delegacija kartu su M. Antanaičiu vyko į Kauną pas Švietimo ministerijos valdytoją Joną Yčą, kreipėsi į „Saulės“ draugijos vadybą. Delegacijos prašymas buvo patenkintas – 1918 m. Ramygaloje atidaryta „Saulės“ draugijos keturių klasių progimnazija. Pradžia labai sunki: patalpos menkos, vadovėlių nėra, mokytojams atlyginimas nemokamas, mokinių tėvų komitetas organizavo mokytojams paramą maisto produktais.

Nuo 1919 m. rugsėjo 1 d. M. Antanaitis paskirtas Orelių pradžios mokyklos vedėju. Mokykla įkurdinta dūminėje, neturtingo ūkininko kamaroje, o jis pats apsigyveno brolio jaujoje.

1919 m. birželio 22 d. Krekenavos valsčiaus gyventojai susirinkime nutarė kreiptis į Švietimo ministeriją su prašymu įkurti Krekenavoje aukštesnę (4 klasių) Liaudies mokyklą. 1919 m. liepos 13 d. gaunamas raštas iš Švietimo Ministerijos Pradžios mokslo Departamento, kuriame sakoma, kad Švietimo ministerija sutinka Krekenavoje įkurti aukštesniojo laipsnio mokyklą Valsčiaus valdyba delegavo į ministeriją valsčiaus švietimo komisijos pirmininką mokytoją Mykolą Antanaitį rūpintis mokyklos steigimo reikalais.1919-12-15 laikinai eiti vidurinės mokyklos vedėjo pareigas paskiriamas mokytojas Mykolas Antanaitis, kol bus rastas vedėjas. Mokykla pradėjo darbą 1920 m. sausio 7 d. Nuo 1920-04-01 vidurinės mokyklos vedėju tampa Mykolas Antanaitis, kuris rūpinasi ugdymo organizavimu, taip pat užsiima mokyklos raštvedyba, daug dėmesio skiria mokyklos ūkiniams reikalams.

Krekenavoje jis pasinėrė į įvairią veiklą: organizavo šaulių būrį, įsteigė tautininkų sąjungos skyrių, subūrė bažnyčios chorą ir jam vadovavo. Jo rūpesčiu 1921 m. Krekenavoje suorganizuotas Lietuvos gynimo Krekenavos valsčiaus komitetas, kuris rinko aukas Lietuvos kariuomenei. Dalį aukų (už 4750 auksinių) išsiuntė Vilniaus krašto lietuviams remti.

Orelių pradžios mokykla liko be mokytojo, nes gyventi jaujoje ir dirbti kamaroje niekas nesutiko.

Neveikiančiai Orelių mokyklai iškilo pavojus išnykti. 1922 m. M. Antanaitis paprašė atleidžiamas iš direktoriaus pareigų ir grįžo į Orelius, vėl apsigyveno jaujoje, o vaikus mokė kamaroje.

1928 m. jis buvo paskirtas pradžios mokyklų inspektoriumi Utenoje, vėliau tą patį darbą dirbo Kėdainių apskr., stengėsi būti kuo arčiau savo gimtųjų Orelių. Didžiausias rūpestis – pastatyti Oreliuose mokyklą. Mokytojas kreipėsi į Vamoniškių dvaro savininką St. Puziną, kad šis paaukotų 3 dešimtines žemės Orelių mokyklai. Ilgai teko vaikščioti po valdininkų kabinetus, kol gavo leidimą ir lėšų mokyklai statyti. Statyba pradėta 1931 m., nes darbštų pavyzdingą mokytoją vertino Švietimo ministerija.

Apsiėmęs pastatyti mokyklą už 17 106 Lt, užsikrovė nepakeliamą darbą. Būdamas sąžiningas, per daug pasitikėjo meistrais, be to, vietoj vieno pastato išaugo du: mokykla ir mokytojų namas. Dėl to statybos baigtos su dideliu deficitu, kurį teko jam pačiam ir padenti – tai apie 17 000 Lt su palūkanomis.

1932 m. pradžios mokykla perkelta į naujas patalpas. Atidarymo iškilmių metu, J. Gėgžna, Krekenavos pradžios mokyklos vedėjas, pasiūlė kreiptis į Švietimo ministeriją ir Orelių pradžios mokyklą pavadinti Mykolo Antanaičio pradžios mokykla. M. Antanaitis tam paprieštaravo: „Naujoji mokykla – tėvynės dovana. Aš prie jos gimimo esu prisidėjęs tiek, kiek jutau pareigos prisidėti. Mes kiekvienas privalome daryti ir dirbti tėvynei, ką dirbtume savo tėvui ar motinai“.

1934 m. vėl buvo paskirtas Kėdainių apskr. pradžios mokyklų inspektoriumi. Jis sutiko, nes didesnis atlyginimas padėjo greičiau išmokėti skolas. 1937 m. paskirtas Širvintų progimnazijos direktoriumi – ne tik direktoriumi, bet ir tautiniu misionieriumi lietuviškam darbui.

1940 m. Lietuva neteko nepriklausomybės. Rusų imperija, žmonių areštai, deportacija M. Antanaitį labai sukrėtė. Bolševikai atleido iš direktoriaus pareigų ir perkėlė į Prienus mokytoju. Nespėjo ir kojų apšilti – ir vėl karas. Vokiečių okupacijos metais perkeltas į Pandėlio progimnaziją dirbti direktoriumi. Bet ilgametis įtemptas darbas, nepriklausomybės netekimas, okupacija pakirto jo sveikatą. Ilgai gydėsi, todėl 1943 m. dėl ligos buvo atleistas iš tarnybos be pensijos, be pašalpos.

Atleistas iš tarnybos, grįžo į Orelius pas brolio vaikus.

1944 m. atsitraukus vokiečiams, Lietuva vėl pakliuvo į rusų okupaciją. Mokytojas gyveno tvarto pastate, dirbo žemę. Gyvenimas sunkus, skurdus, pavojingas, nes kiekvieną dieną grėsė areštas, trėmimas.

1948 m. buvo pakviestas į Krekenavos gimnaziją mokyti rusų kalbos. Dirbti buvo nelengva ir nemiela. Reikėjo taikytis prie bolševikų reikalavimų ir saugotis prasitarti, ką jautė širdis.

1951 m., sulaukęs 58- erių, pasitraukė iš pedagoginio darbo. Gyveno iš žemės sklypelio ir keliolikos rublių pensijos. 1964 m. ėmė skųstis širdies negalavimais, gydėsi Krekenavos ligoninėje, sveikata šiektiek pagerėjo, bet gyvenimo sąlygos buvo labai prastos, todėl 1965 m. rudenį vėl susirgo. Vežant į Naujamiesčio ligoninę sušalo, prasidėjo plaučių uždegimas.

Mokytojas M. Antanaitis mirė 1965 m. gruodžio 19 d. Sulaukęs 82 m. amžiaus.

Už nepriekaištingą 40 metų pedagoginį darbą 1928 m. Respublikos Prezidento aktu apdovanotas Nepriklausomybės 10m. jubiliejaus medaliu, 1929 m. apdovanotas IV laipsnio Gedimino ordinu.

Mykolas Antanaitis – malonaus būdo, paprastas, blaivus žmogus, nesavanaudis patriotas, stropus darbuotojas.

Užmiršęs ir atsižadėjęs asmeninių patogumų, asmeninio gyvenimo, jis dirbo ir gyveno kitiems. Savo darbus ir gyvenimą buvo paskyręs tėviškės ir Lietuvos gerovei.

Krekenavos Mykolo Antanaičio gimnazija, Laisvės g. 18, Krekenava, LT-38310 Panevėžio rajonas, Lietuva.

Tel./ faksas: (8 45) 59 32 83, el.paštas: rastine@kmag.lt , svetainė: www.kmag.lt

 

© 2013–2017, Krekenavos Mykolo Antanaičio gimnazija

Svetainėje lankosi 96 svečiai ir nėra prisijungusių narių

Straipsnių peržiūros
800996

Administratorius:

Ingrida C.

IT mokytoja