ANTI – antitezė ar tezė?

Kada teatras paliečia žiūrovo širdį? Ar spektaklis turi padėti suprasti dramos turinį ir esmines problemas, ar jis turi priversti galvoti, pateikdamas turinio detales, o aktoriai improvizuodami, siedami su šiuolaikinio gyvenimo realijomis ir savo patirtimis, skatintų ne tiek žavėtis kuriamu spektakliu, kiek glumintų ir sukeltų net vidinį pyktį?.. Tokioje daugiaprasmėje situacijoje atsidūrė 10 b ir 9 b klasių mokiniai, nuvykę į Panevėžio teatrą „Meną“ žiūrėti spektaklio „ANTI“, pastatyto pagal Sofoklio „Antigonę“. Vieni tikėjomės prisiminti turinį, kiti su juo susipažinti, bet... Atsidūrėme tiesiog scenoje, čia vyko betarpiškas aktorių bendravimas su žiūrovais, jie buvo įtraukti į veiksmą, provokuojami, skatinami atsiverti, pasakojamos gyvenimiškos istorijos, kurios kartais atrodė visai nesusijusios su drama. Tai gąsdino, nervino, kėlė net šleikštulį. Kita vertus, taip, matyt, buvo siekiama išlaisvinti atėjusį į teatrą, parodyti kitokią dramos perteikimo formą, skatinti galvoti apie elgesio priežastis ir pasekmes, atskleisti pasirinkimų sudėtingumą. Todėl grįždami diskutavome, ar teatras ir jo pateikiamas produktas – spektaklis – turi būti teigiantis ir meniškai gilus, ar gali būti ir kitoks – kaip antitezė parašytam kūriniui, bet išryškėtų realaus gyvenimo tezės? Diskusija vis dar gyva...

Lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Rima Balčiuvienė