Kas jie - nematomi draugai ar priešai?

Daugelio mokslininkų nuomone, mikroorganizmai, yra patys seniausi „gyventojai“ Žemėje. Gausiausi gyvosios gamtos atstovai Žemėje yra labai maži, tik pro mikroskopą matomi mikroorganizmai. Dėl savo dydžio ir biologinio aktyvumo jie geba prisitaikyti prie įvairių gyvenimo sąlygų. Jų apstu gamtoje, žmonių, gyvūnų organizmuose, augaluose, vandenyje, dirvoje, ore bei maiste. Mikroorganizmų randama net dykumų smėlyje. Dauguma mikrobų yra nežalingi, mintantys negyvosiomis organinėmis ir neorganinėmis medžiagomis. Kai kurie iš jų labai svarbūs gamtos medžiagų apykaitai, nes aktyviai dalyvauja skaidant gyvūnų ir augalų liekanas. Dauguma mikroorganizmų atlieka svarbų vaidmenį: palaiko gyvųjų organizmų ir cheminių junginių pusiausvyrą pasaulyje. Jie ardo organinius nešvarumus, sugeba panaudoti atmosferos azotą, užima svarbią vietą fotosintezės ir oksidacijos procesuose.

Kai kuriuos mikrobus žmogus „prijaukino“, išmoko juos dirbtinai auginti ir naudoti reikalingiems produktams gaminti. Mikroorganizmai naudojami pieno, duonos pramonėje, alaus, vyno, acto, citrinos rūgščių, glicerolio, acetono, etanolio ir butanolio gamyboje. Jų dėka vyksta mikrobiologinis procesas, žmonės lengviausiu ir pigiausiu būdu raugia daržoves, vaisius bei pašarą.

Žmogaus ir gyvūnų organizmuose yra įvairių mikroorganizmų. Dauguma jų sudaro normalią mikrobiotą, nedarančią žalos šeimininkui ar net teikiančią naudą. Tačiau yra mikroorganizmų, kurie patekę į makroorganizmą sukelia ligą.

Ligų sukėlėjams priklauso tik maža mikroorganizmų dalis, tačiau jie gali būti labai pavojingi. Užkrečiamomis ligomis žmonės gali užsikrėsti įvairiausiais būdais: per orą, kuriuo kvėpuoja, per vandenį, kurį geria, ar per maistą, kurį valgo. Į žmogaus organizmą mikroorganizmų gali patekti per sąlytį su kitais žmonėmis, gyvūnais, augalais ar net nematomais nešvarumais, esančiais ant daiktų, kuriuos žmogus liečia. Taip pat jų gali patekti su krauju, limfa ar kitais organizmo skysčiais.

Sukurtos apsaugos priemonės leidžia ženkliai sumažinti susirgimų riziką, tačiau turi būti nuolat palaikomos ir tobulinamos, nes infekcijos gali kartotis, tapti atsparios, todėl dar pavojingesnės. Todėl net ir šiandien vis dar reikia tinkamai įvertinti infekcinių ligų keliamą riziką. Tad norint veiksmingai kovoti su užkrečiamomis ligomis, sumažinti epidemijų ir pandemijų grėsmę, būtina kiekvienam mokėti apsisaugoti.

Sausio, vasario ir kovo mėnesiais Krekenavos Mykolo Antanaičio gimnazijoje visuomenės sveikatos specialistė vykdė veiklas apie užkrečiamų ligų prevenciją. 3 klasės mokiniai dalyvavo paskaitoje „Čiaudėjimo ir kosėjimo etiketas“. Sveikatos specialistė paaiškino, kodėl žmogaus organizme vyksta  kosėjimo ir čiaudėjimo procesas. Aptartos priežastys, kas iššaukią tokią žmogaus būseną, supažindino su kosulio rūšimis. Mokiniams paaiškinta, kaip reikia elgtis čiaudint ar kosint.

5 ir 8 klasės mokiniams, sveikatos specialistė padėjo suprasti, kas yra užkrečiamosios ligos, ligų sukėlėjai, kokie jų perdavimo veiksniai. Paskaitoje aptarėme per orą plintančias užkrečiamąsias ligas ir ligas, kurių galima išvengti paskiepijus, supažindinti su tuberkulioze, pasiutlige, helmintozėmis, per maistą ir vandenį plintančiomis užkrečiamosiomis, erkių platinamomis ligomis ir jų profilaktikos priemonėmis.

1 klasės mokiniai, per praktines užduotis, susipažino su mikrobų pasauliu, sužinojo imuniteto rūšis, jo draugus ir priešus, aiškinosi kas yra imunizacija, kodėl reikia skiepytis ir kokią naudą organizmui teikia skiepai, o su tėvelių pagalba įvardijo ligas nuo kurių gali būti skiepijama. Taip pat sužinojo kas buvo  imunoprofilaktikos pradininkas, kaip žmogus jaučiasi po vakcinavimo ir kaip turėtume elgtis pasiskiepijus.

Užkrečiamosios ligos egzistavo ir egzistuos – mikroorganizmai prisitaiko prie besikeičiančio pasaulio, tampa atsparūs plovikliams, muilui, netgi antibiotikams, tad vienintelis dalykas, ką tikrai galime daryti, norėdami apsaugoti save ir savo artimuosius paprasčiausia plauti ir dar kartą plauti rankas. Be to norime priminti, kad vaikams rankų higienos įpročius būtina formuoti  ne tik ugdymo įstaigose bet ir šeimoje.

Visuomenės sveikatos priežiūros specialistė Aušra Džiugelytė