Jaučiuosi sveikas. Žinau kaip elgtis. Nepritariu patyčioms.

Vaikai į smurtą reaguoja skirtingai, priklausomai nuo to, ar jau turėjo panašios patirties. Svarbu nepamiršti, jog vaikai, augantys sveikoje, ramioje aplinkoje, išmoks atsirinkti, kaip reaguoti teisinga prieš save ir prieš kitus: atsitraukti, pasakyti ir nueiti, nesivelti. Kartais patyčias norma paverčia patys tėvai, ragindami vaiką pastovėti už save, nesiskųsti, nekreipti dėmesio arba kirsti atgal besityčiojančiam vaikui. Esą truputis patyčių užgrūdina, išmoko pastovėti už save ir formuoja kietą charakterį.

Kaip ir kasmet, šiais metais  kvietėme mokinius kovo mėnesį tradiciškai daugiau skirti dėmesio patyčių problemai, akcentuodami, kad itin svarbu kalbėtis apie patyčias:      

       – padėti atpažinti ir skirti, kas yra patyčios, o kas humoras ar konfliktas;

       – kalbėtis su vaikais apie patyčių formas (žodinės, fizinės, elektroninės);

       – aptarti, kaip reaguoti, jei vaikas patiria patyčias;

       – ieškoti kartu su vaikais būdų, kaip padėti klasės draugui, patiriančiam patyčias;

       – diskutuoti, ar verta kalbėti ir apie tuos, kurie mėgsta pasityčioti iš kitų, inicijuoja patyčias ar jas palaiko; kaip padėti jiems išmokti laiku sustoti ir savo neigiamas emocijas išreikšti kitais būdais, neskaudinant ir nežeminant kitų.

Panevėžio rajono visuomenės sveikatos biuro psichologė Berta Radvilaitė apie šią aktualią problemą kalbėjosi su Krekenavos Mykolo Antanaičio gimnazijos mokiniais. Su 5-okais daugiau laiko skyrėme išsigryninti konkrečias patyčių formas (verbalinės, neverbalinės, fizinės, elektroninės). Kiekvienai galvojome po pavyzdį ir bandėme priskirti kur kuriai formai patyčios priklauso. Toliau didesnę pamokos dalį su mokiniais galvojome būdus, kaip patyčių elgesį (jį įvardinome nesaugiu) galime pakeisti kiek įmanoma saugesniu. Užduoties pradžioje kiekvienas mokinys ant lapukų turėjo pažymėti bent vieną realų patyčių formos elgesį. Vėliau visus lapukus klijavome ant patyčių  žemėlapio. Vėliau ant grindų buvo padėtas užrašas "nesaugu" ir "saugu", sudarant tako imitaciją. Atsitiktiniu būdu buvo kviečiame po vieną mokinį, kuris nuo patyčių žemėlapio turėjo pasiimti vieną lapelį, jį garsiai perskaityti ir atsistoti prie tako pradžios, kur parašyta nesaugu. Tuomet jie aktyviai turėjo galvoti būdus, kokiais būdais jie galėtų pakeisti realiai situaciją, kad tas nesaugus elgesys taptu saugesniu. Su10-tokais prisiminėme egzistuojančias patyčių formas. Diskutavome, kaip augant keičiasi pačios patyčios jaunesniame ir vyresniame amžiuje. Įsivardinome, kad pačios patyčios gali  darytis sunkiau matomos, užslėptos ar labiau persikelti į elektroninę erdvę. Paskui mokiniai atliko praktinę užduotį, kurio metu visi mokiniai buvo pakviesti užimti mokyklos vadovybės poziciją (pvz. direktorius). Kiekvienam buvo išdalinti lapeliai ir kviečiama individualiai ar grupėse sugalvoti strategijų ar būdų savo mokyklai, kaip būtų galima gerinti aplinką ir mažinti patyčias. Akcentuojama buvo, kad idėjos turi apsiriboti mokyklos aplinka, būti kiek įmanoma realesnės, kurias būtų iš tikro įgyvendinti (skatinama taip buvo realių išeičių ieškoti). Vėliau sudėjus visas idėjas į vieną vietą vyko debatai (pavadinome jį mokyklų direktorių posėdžiu), kur mokiniai buvo kviečiami argumentuotai atsakyti, kodėl jų idėja yra reikalinga ir kaip ja galima būtų įgyvendinti.

Patyčių problema nėra vien tik pavienių vaikų elgesys – tai visos bendruomenės atsakomybė. Tik nuosekliai ugdydami vaikų emocinį raštingumą, mokydami juos atpažinti savo ir kitų jausmus bei drąsindami netylėti, galime tikėtis realių pokyčių.

Visuomenės sveikatos priežiūros specialistė Aušra Džiugelytė